Dauguma Lenkijos namų ūkių šildoma anglimi arba mediena. Tuo tarpu Europoje…

Dauguma šalių pasirinko biomasę. Skandinavijoje populiariausia medienos biomasė, Danijoje – biomasė gaunama iš žemės ūkio produktų. Vakarų Europoje dauguma būstų apšildoma dyzeliniais arba dujiniais katilais. Taip pat plačiai naudajama vandens bei fotoelektros (saulės baterijų) energija. Vokietija subsidijuoja įvairiausių, net dyzelinių, katilų keitimą į modernius biomasės šildymo įrenginius. Austrijoje taip pat labai populiari biomasė. Mūsų kaimynė Čekija vis dar naudoja anglį, tačiau plačiai šildosi biomase ir dujomis. Lenkijoje kiekvienais metais namų ūkiuose sudeginama apie 8-9 mln tonų anglies ir maždaug tiek pat medienos. Tačiau pastebimas žymus biomasės naudojimo augimas – naudojamos granulės, medžio pjuvenų briketai, šiaudų ryšuliai, šiaudų granulės ir briketai.

Kaip Jūs vertinate granules kaip mažo galingumo šildymo įreniginių kurą?

Biomasė Lenkijoje yra pagrindinis atsinaujinančios energijos šaltinis. Todėl manau, kad granules tikrai galima pavadinti ateities kuru. Tai vienalytė biomasė, turinti stabilias fizines ir chemines savybes, o tai leidžia pasiekti aukštą efektyvumą ir žemą emisijos lygį šildymo įrenginiuose, kuriuose jos yra deginamos. Vakarų Europos šalyse medienos granulės yra viena populiariausių atsinaujinančių kuro rūšių. Kad taip būtų ir Lenkijoje, svarbu remti šį sektorių, subsidijuoti modernių granulinių katilų pirkimą. Taip pat būtina eliminuoti klaidingą įsitikinimą, kad dėl produkcijos ir platinimo išlaidų granulės nėra iki galo ekologiškas kuras. Juk kokybiškos smulkintos anglies paruošimas irgi reikalauja atitinkamo finansavimo. Šio kuro kainos auga, o ištekliai gana riboti, kaip ir kiekvieno kito iškastinio kuro. Planuojama, kad smulkintos anglies (kuriose pelenų ir sieros kiekis mažesnis nei 7% ir 0,6%) kainos artėjančio sezono metu pasieks beveik 1000 zlotų už toną. Reikėtų pabrėžti, jog aukščiausios kokybės medienos granulių sudėtyje yra mažiau nei 0,5% pelenų ir mažiau nei 0,1% sieros, o kaloringumas virš 19 MJ/kg. Išvardintos savybės lemia didėjantį šios ekologiškos kuro rūšies populiarumą pasaulyje. Todėl būtina remti biomasės naudojimą ir gamybą Lenkijoje. Viena vertus, tai padės gerokai sumažinti užterštumą, iš kitos pusės – prisidės prie verslumo plėtros, taip pat prie inovacijų tiek kuro, tiek šildymo įrenginių sektoriuose.

 Ar vietiniai granulinių katilų gamintojai sugebės susidoroti su griežtais ES reikalavimais, susijusiais su žema išmetamųjų dujų emisija ir aukšu įrenginio efektyvumu?

Kadangi dėl gamintojų susidomėjimo ir novatoriškų idėjų palaipsniui pavyko įvesti į rinką dyzelinius katilus, atitinkančius griežtus kokybės reikalavimus, arba pasiekti didžiulę pažangą konstruojant anglinius katilus, su granuliniais įrenginiais neturėtų kilti problemų. Tą patvirtina ir paskutinės naujienos iš granulinių katilų rinkos – pasiūloje jau galima rasti produktus, atitinkančius 5 klasės reikalavimus, nustatytus EN 303-5:2012 standarte. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad norint pasiekti aukščiausius kriterijus, katilai privalo turėti atitinkamą kompektaciją ir būti pilnai automatizuoti, kas leistų kompleksiškai valdyti įrenginį ir kontroliuoti degimo procesą.  Be abejo, tokių įrenginių kaina nėra žema. Gamintojai privalo investuoti į konstrukcinius pokyčius. Čia svarbiausias vaidmuo turėtų atitekti valstybei. Valstybė turėtų rengti finansavimo programas, remti technologinę plėtrą ir inovacijas, kad šios išlaidos nebūtų perkeltos ant pirkėjų pečių. Tik valstybės parama padės įvesti į rinką produktą, kuris bus prieinamas klientui. Tačiau yra esminis reikalavimas – jei norime išgauti gryną energiją, kiekvienam kurui, tame tarpe ir granulėms, reikia parinkti tinkamą katilą ir atvirkščiai. Kas iš to, kad laboratorinių tyrimų metu įrenginys pasieks aukštą efektyvumą ir atitiks išmetamųjų dujų reikalavimus, jeigu vėliau, vartotojo namuose jame bus deginamas nekokybiškas kuras arba dar blogiau – atliekos.

Kaip galima išspręsti šią problemą?

Tik teisiniai pokyčiai ir kuro rinkos kontrolė gali pagerinti susiklosčiusią situaciją. Visi požymiai rodo, kad artimiausioje ateityje ši problema bus išspręsta, kadangi veiksmų jau ėmėsi Aplinkos ir Ūkio ministerijos. Bus parengti atitinkami teisės aktai – įstatymai ir reglamentai, kurie padės sutvarkyti kieto kuro rinką, standartizuoti kuro kokybę bei apriboti prastos kokybės anglies importą. Standartizacijos procesas apims ne tik anglį, bet ir biomasę. Reikia pabrėžti, kad iki 2004 m. komunaliniame sektoriuje galiojo specialus standartas angliai. Granulių kokybę, savo ruožtu, reglamentuoja Europos Sąjungos normos. Granulės Lenkijoje, kurių dauguma eksportuojama, turi atitikti tuos reikalavimus. Tačiau rinkoje galima rasti ir tokių granulių, kurių peleningumas siekia net 3%, kas perskaičiavus į energijos matavimo vienetą duoda tokį pat arba aukštesnį peleningumą lyginant su anglimi. Kieto kuro standartizacijos jau seniai laukia šildymo įrangos gamintojai. Kodėl? Nes tada bus eliminuoti gedimai ir greitas katilų susidevėjimas dėl prastos kuro kokybės.

Kokius pokyčius atneš nauji įstatymai ir reglamentai?

Šių teisės aktų forma dar nežinoma, tačiau tikrai galima tikėtis pokyčių tiek gamintojams, tiek bendrai šildymo įrangos rinkai. Kuro gamintojai privalės tirti produkcijos kokybę prieš ją parduodami. Tik kuras atitinkantis tam tikrus kokybės standartus galės patekti į rinką. Tai neabejotinai suteiks naudos ir šildymo įrangos naudotojams, nes rinkoje bus prieinamas tik geras kuras. Iš mažmeninės priekybos išnyks prastos kokybės anglis, anglies briketai ar biomasės granulės, kurių deginimas žemo galingumo šildymo įrangoje mažina jos efektyvumą, didina išmetamųjų dujų emisiją ir pagreitina produkto susidėvėjimą. Šiuo metu aukščiausia kokybe pasižymi medienos ir šiaudų granulės bei tinkamai paruošta anglis.

Kokiais būdais turi būti kontroliuojama kuro kokybė?

Pravartu pasinaudoti dyzelinio kuro rinkos kontrolės ir kitų Europos šalių patirtimi. Geru pavyzdžiu gali tapti britų kieto kuro priežiūros sistema.  Kiekvienas kuras, įvedamas į rinką, yra priduodamas Aplinkos ministerijai ir tiriamas pagal atitikimą valstybiniams reikalavimas. Pirmas kokybės kontrolės etapas – tai gamintojas. Antras – rinkos kontrolė. Kuro kokybės tikrinimas pas vartotoją yra beveik neįmanomas dalykas. Kuro kokybę reikia kontroliuoti gamintojo sandėliuose, tikrinti produkcijos sertifikatus. Taip pat reikalinga atsitiktinė abejotinų ir įtartinų parduodamų produktų kontrolė. Į pagalbą tikrinant kuro kokybę pas vartotoją galima pasitelkti kaminų aptarnavimo paslaugas teikiančias įmones, kaip tai daroma Austrijoje ar Vokietijoje. Tačiau jei prireiktų intervencijos dėl akivaizdžios grėsmės aplinkai, vertėtų kreiptis į priešgaisrines tarnybas.

Kaip dar turime pasivyti Europą?

Vis dar trūksta supratimo, kad trys svarbiausi šildymo sistemos elementai yra glaudžiai tarpusavyje susiję: kuras, katilas, kaminas. Laukiame kuro kokybės standartizacijos, tačiau ne mažiau svarbu yra įvesti emisijos standartus kieto kuro katilams, kurių galingumas mažesnis nei 1 MW bei paskatinti kaminkrėčių tarnybas vertinti klientų eksploatuojamos šildymo įrangos būklę. Kalbant apie emisijos standartus, mūsų valstybė tikriausiai yra vienintelė ES šalis, kuri dar jų neturi. Šiuo metu kieto kuro katilai turi atitikti standarto EN 303 – 5: 2012 reikalavimus, kurių laikymasis pas mus, deja, nėra privalomas. Tuo tarpu kaimyninė Čekija, remdamasi šia norma, įsipareigojo iki 2016 m. pašalinti iš rinkos 3 klasės šildymo įrenginius. Tad čekų šildymo įrangos gamintojai turi pakankamai laiko pasiruošti pokyčiams. Panašius sprendimus, padėsiančius šildymo sektoriui tinkamai pasiruošti augantiems reikalavimams, privalo priimti ir mūsų valstybė. Galiausiai, paskutinis elementas – šildymo įrangos kontrolė ir kaminkrėčių tarnybų vaidmuo. Kai kuriuose Vakarų Europos šalyse kiekvienas šildymo įrangos savininkas turi pasirašyti sutartį su kaminų aptarnavimo paslaugas teikiančia įmone, o kaminkrėčiai be kamino valymo ir profilaktinių darbų, taip pat tikrina naudojamo kuro kokybę. Pagal galiojančias normas, kaminai turi būti tikrinami 4 kartus per metus, o eksploatuojant dyzelinius arba dujinius katilus – du kartus. Tačiau šios normos iš tikrųjų yra mirusios, nes niekas jų nevykdo. Namų šeimininkai dažniausiai laikosi nuomonės, kad kaminą gali išvalyti patys.

Šiuo metu vyksta baigiamieji darbai rengiant dokumentą, įgyvendinantį direktyvą 2009/12E/EC. Kas mūsų laukia?

Jeigu direktyva įsigalios, reikės taikyti griežtesnius reikalavimus, susijusius su oro apsauga. Svarbiausias būsimas pokytis – iki 2020 m. pašalinti iš prekybos 3 ir 4 klasės šildymo įrangą. Šiam pokyčiui turėtų pasiruošti vietiniai gamintojai. Direktyva įsigalios tik visoms ES šalims ją priėmus. Galutinės direktyvos prielaidos buvo aptartos ir suderintos Europos Komisijos Reguliavimo komiteto posėdyje šių metų kovo mėnesį Briuselyje. Kitas Komiteto posėdis turėjo vykti birželį, tačiau buvo atšauktas dėl rinkimų į Europos Parlamentą.