2015-06-04

Lietuva turi puikias sąlygas plėtoti biokuro kogeneracines elektrines, kuriose deginamas biokuras galėtų virsti „žalia“ elektros energija, o likutinė šiluma galėtų būti panaudojama pastatų šildymui.

Lietuvoje, skirtingai nuo daugelio Pasaulio šalių, yra išvystytas centralizuoto šilumos tiekimo ūkis. Lietuvoje yra santykinai dideli biokuro, kurį galima būtų panaudoti nekenkiant gamtai, ištekliai. Lietuva yra palyginus šalto klimato šalis, o ekonomikoje vyrauja paslaugų sfera, sunkiosios pramonės praktiškai nėra ir ateityje jos dalis ekonomikoje matomai tik mažės. Todėl Lietuvos ūkis šilumos suvartoja dvigubai daugiau, nei elektros. Šios trys aplinkybės sudaro puikias prielaidas investuoti į biokuro kogeneraciją, kuriomis mes dėl kažkokių tai priežasčių niekaip nepasinaudojame.
Net didžiausi atsinaujinančios energetikos priešininkai nepaneigs, kad biokuro kogeneracinės elektrinės yra bazinis elektros gamintojas, jų darbas nepriklauso nuo besikeičiančių vėjo greičio ar saulės intensyvumo.
Todėl Lietuvos energetikos ministrą, įsitikinusį, kad vienintelė alternatyva atominės elektrinės projektui būtų akmens anglimi kūrenama elektrinė, reikėtų pataisyti. Lietuva – ne JAV ir ne Jungtinė Karalystė, mūsų atveju alternatyva yra biokuro kogeneracinės elektrinės.
Labai kukliais vertinimais 14 didžiausių Lietuvos miestų pastačius ES kogeneracijos direktyvos efektyvumo kriterijus ir vakarietiškus pavyzdžius atitinkančias biokuro elektrines, biokuro kogeneracinių elektrinių elektros generavimo galia galėtų pasiekti 660 MW. Tai kur kas daugiau, nei numatoma Lietuvos dalis Visagino atominės elektrinės projekte. Šios elektrinės galėtų per metus pagaminti ir į elektros tinklus patiekti 3.1 TWh „žalios“ elektros energijos. Tai yra maždaug trečdalį viso Lietuvos elektros poreikio. Lygiagrečiai 5.2 TWh „žalios“ šilumos būtų patiekta į šilumos tinklus, kas sudaro maždaug du trečdalius viso nagrinėjamų 14 miestų metinio šilumos poreikio.
Tai toli gražu nėra visas biokuro elektrinių potencialas. Čia nevertintos smulkios, dažnai biodujas vartojančios elektrinės, nevertintas komunalinių atliekų panaudojimas energijai gaminti. Visą tai įvertinus – biokuro elektrinių elektros gamybos galių potencialas viršytų 1000 MW.
Atsižvelgiant kiek tokios jau pastatytos elektrinės realiai kainavo Skandinavijos šalyse, galima su pakankama atsarga įvertinti reikalingas investicijas į aukščiau paminėtos biokuro kogeneracijos programos 14 Lietuvos miestų įgyvendinimą. Tai būtų apie 4.1 milijardus litų, kur kas mažiau nei numatoma investuoti į Visagino atominę elektrinę.
Per metus šiose elektrinėse būtų sudeginta iki 800 tūkstančių tonų naftos ekvivalento biokuro – šiaudų, medienos atliekų. Tai kur kas mažiau, nei esamas Lietuvos metinis biokuro potencialas, kuris skirtingais vertinimais svyruoja tarp 2 ir 2.6 milijonų tonų naftos ekvivalento. Visa tai sukurtų iki 10 000 naujų nuolatinių darbo vietų biokuro tiekimo grandinėje.
Atsinaujinančios energetikos skeptikai dažnai pabrėžia “žaliosios” energijos brangumą. Iš ties, jei šie projektai būtų vykdomi privačių investuotojų, neturinčių galimybių pigiai ir ilgam pasiskolinti, elektros energija , superkama iš tokių elektrinių per 12 metų remiamo supirkimo laikotarpį, numatytą Atsinaujinančių Išteklių energetikos įstatyme, turėtų kainuoti ne mažiau 26-28 ct/kWh.
Tačiau jei į tokius projektus investuotų Valstybė, naudojant tokias pačias prielaidas, kokias dabar vertina Ūkio ministerija, nagrinėdama VAE projektą – reali palūkanų metinė norma 4%, paskolos laikotarpis – visas techninis elektrinės tarnavimo laikotarpis, skolinamasi 60% projekto vertės, tada investicija į tokias biokuro elektrines atsipirktų, jei elektrinių patiekiama į tinklą elektros energija būtų parduodama bent už 18-20 ct/kWh.
Tai vis dar būtų kaina, aukštesnė už dabar esančią elektros energijos kainą rinkoje, tačiau ne aukštesnė už optimistinėmis prielaidomis pagrįstą prognozuojamą elektros energijos, kurią generuotų nauja atominė elektrinė, kainą.  O jei dar šių projektų įgyvendinimui bent trečdalis investicijų būtų padarytos, gavus paramą iš ES, elektrą iš biokuro kogeneracinių elektrinių galima būtų pelningai pardavinėti ir dabar esančiomis rinkos kainomis.
Be to, vertinant pagamintos elektros biokuro kogeneracinėse elektrinėse kainą, reikia įvertinti, kad kartu 30-50% sumažėtų šilumos, tiekiamos į centralizuotus šilumos tinklus, kaina. Taigi – naudą gautų ir šilumos vartotojai. O tai daugeliui Lietuvos gyventojų yra kur kas aktualiau, nei elektros energijos kaina.
Būtų taip pat išvengta ir visos eilės netiesioginių kaštų – didelės dalies išlaidų įrangos transportavimui iki montavimo vietų, išlaidų elektrinės apsaugai, išlaidų institucinei priežiūrai ir panašiai. Nekalbant jau apie eliminuojamus pavojus, susijusius su galimomis avarijomis elektrinėse.
Aukščiau įvertinti finansiniai investicijų į biokuro kogeneracines elektrines rodikliai gauti prie esamų biokuro kainų ir prie skandinaviškų elektrinių aptarnavimo bei remonto kaštų. Brangstant biokurui, elektrinėse gaminamos elektros savikainos augtų. Pavyzdžiui, jei biokuro kaina išaugtų trečdaliu, biokuro elektrinėse gaminamos elektros kaina augtų apie 20%. Tačiau čia reikėtų suprasti, kad biokuro kainos negali augti iki kainų, viršijančių Skandinavijos lygį, nes priešingu atveju dabartiniai biokuro eksporto iš Lietuvos į Skandinaviją srautai apsisuktų atgal ir biokuras taptų importuojama preke, taip sustabdant biokuro kainų augimą. Toks scenarijus tikrai sunkiai tikėtinas iki tol, kol naudojami biokuro kiekiai yra mažesni už esamą jų potencialą.
Dar biokuro kogeneracijos plėtros oponentai galėtų pateikti argumentus, kad dirbant kogeneraciniu režimu, vasarą – sumažėjus šilumos poreikiui, kogeneracinėse elektrinėse būtų pagaminama daug mažiau elektros energijos. Tai teisingas argumentas, bet kitą vertus – ilgametė patirtis rodo, kad šaltoje Skandinavijoje dėl elektrinių galingumų pertekliaus vasaros metu elektros rinkos kainos vasarą paprastai būna žemesnės, nei žiemą. Todėl iki tol, kol energetikoje prasidės saulės energetikos era, mes be jokių problemų galėsime vasaros metu importuoti pigesnę elektros energiją iš Skandinavijos.
Galų gale stambiausiose biokuro kogeneraciėse elektrinėse Vilniuje ir Kaune mes turėtume palikti galimybes šioms elektrinėms dirbti ir kondensaciniu režimu, likutinę šilumą išmetant per aušintuves į aplinką, kaip tai daroma ištisus metus Elektrėnų elektrinėje. Papildomai pagamintos elektros energijos savikaina tokiu atveju būtų šiek tiek aukštesnė, nei 20 ct/kWh, tačiau tokiu būdu elektrą reikėtų gaminti tik tokiu atveju, jei elektros rinkos kaina būtų aukštesnė.
Ir galų gale – „žudantis“ argumentas, kad iš tokių investicijų užsidirbtų tik vietiniai ar užsienio oligarchai. Visai nebūtinai, jei su tokiu įkarščiu, kaip dabar stumiamas VAE projektas, valstybė investuotų į biokuro kogeneracines elektrines pati. Nors man asmeniškai dar labiau patiktų variantas, kai investicijoms panaudojami pensijinių fondų pinigai ir smulkių akcininkų lėšos, taip leidžiant visiems norintiems Lietuvos piliečiams iš atsinaujinančios energetikos plėtros kaupti pinigus oriai senatvei.
Bet kuriuo atveju biokuro kogeneracija turėtų būti plėtojama nuosekliai, Valstybei aktyviai dalyvaujant planavimo procese, vengiant neracionalios konkurencijos ten, kur jos nereikia. Nustatydama reikalavimus kogeneracinių elektrinių reikalaujamam efektyvumui ir dydžiui. Dabar šiek tiek neramu, kai vietoje kogeneracinių biokuro elektriniu netgi didžiuosiuose miestuose statomos paprastos biokuro katilinės, tokiu būdu aukojant biokuro kogeneracijos potencialą. Aišku – tai geriau, nei toliau deginti gamtines dujas, bet jei ateityje visgi būtų pasukta Skandinavijos keliu ir pradėta aktyviai plėtoti biokuro kogeneraciją, paprastos katilinės neišvengiamai pralaimės konkurencinėje kovoje, negalėdamos patiekti šilumos už tokią kainą, kurią galima pelningai pardavinėti, kaip likutinį produktą iš kogeneracinių elektrinių. Tokiu būdu dabartinės investicijos į katilines gali ir nespėti atsipirkti, o tai sukeltų verslo interesų priešpriešą, kas savo ruožtu dažnai sąlygoja neracionalius valstybės požiūriu politikų sprendimus.
Biokuro kogeneracinių elektrinių programą tikrai galima būtų sėkmingai ir naudingai Lietuvos gyventojams įgyvendinti, jei Lietuvos politikai ir tarnautojai mastytų panašiai, kaip masto jų kolegos Skandinavijoje. Lieka tik tikėtis, kad ateityje būtent taip ir bus.
Straipsnio autorius Martynas Nagevičius, www.lrytas.lt